karalienės ir karaliai

no te rindas!

Privalote būti savo pačių karalienėmis ir karaliais. Niekada neleiskite jokiam žmogui iš Jūsų atimti šio titulo. Aš kalbu rimtai. Pati esu ta beviltiška romantikė, kuri meile laiko kažkuo tokiu... Kažkuo, kas sugriauna dangų ir priverčia undines iškilti į paviršių.  Kuomet sutikau žmogų, kurį visgi, po viso šito laiko ir emocijų audrų, vis dar norėčiau vadinti savo, jaučiausi būtent taip. Kiekviena diena atrodė beprotiškai graži, įžvelgiau gėrį viskame, norėjau būti kuo geresnis žmogus, kad tik jis didžiuotųsi. Stengiausi. Beveik negėriau alkoholio, visiškai nerūkiau (anksčiau buvo įprotis, kartais su tam tikrais draugais, ar naktimis vienai kuomet būdavo liūdna), turėjau motyvacijos mokytis, rašyti, kurti... Stengiausi būti geresnė, padėjau senyviems, užgindavau užgauliojamus ir... galėčiau vardint. Apie tai, kaip stengiausi.  Net pradėjau dažytis, sportuot, laikytis dietų, derinti ir žiūrėti drabužius. Nebetikdavo antra diena neplauti plaukai. Ir kas iš viso to? Taip, aš mylėjau. Ir, vis dėl to, noriu tikėti, kad tas pats dėjosi ir jo gyvenime. Kad ir jis stengėsi, buvo geresnis, mylėjo. Būnant kartu jaučiausi laimėjusi pasaulį, mano žodyne žodžiams liūdesys, neviltis, skausmas ir nekenčiu nebuvo vietos. Jie paprasčiausiai neegzistavo. Nebuvo dėl ko jiems egzistuoti, kuomet aš buvau visiškai laiminga. Tačiau prabėgo truputis laiko. Ir žodžiai tikra šypsena, meilė, viltis, gerumas, nuoširdumas, juokas, grožis, laimė buvo nustumti į giliausia ir juodžiausia pasąmonės kampą. Nustojau šypsotis ir juoktis. Tiksliau, daryti tai iš tiesų. Nes po kiekvieno išgirsto juokelio, susitikimo su draugais ar net tėvais, man norėjosi verkti. Todėl buvau viena. Laikiau save nuliu. Visišku nuliu. Kaltinau save, kad esu per daug apkūni, nepakankamai graži, nepakankamai protinga, nepakankamai juokinga.... Tiesiog. Nepakankamai.  Kompleksavau dėl kiekvieno suvalgyto kąsnio, dėl kiekvieno alerginio spuogelio, dėl įskilusio plauko galiuko, dėl nesugalvoto sąmojo atsikertant... Žinoma, skaudžiausias smūgis buvo pamatyti su kita. Pamatyti, kad ji – žemesnė, lieknesnė, jos plaukai ilgesni ir pūstesni, kad jos lūpos tobulesnės širdelės formos, nei mano... Žiūrėjau į ją ir supratau, ko trūko manyje. Bet tą akimirką tuo pačiu atėjo ir supratimas, kad ir kaip besistengčiau dabar tapti ja, netapsiu. Kad galiu stengtis jam patikti, bet mūsų laivas jau nuskendo. Tuomet prasidėjo mano krizė. Alkoholis, kraujas, cigaretės, vis dažnesni klaidžiojimai naktimis miške apie kuriuos garsiai kalbu pirmą kartą... Man buvo sunku. Ir tebėra. Nes esu tiesiog beviltiška romantikė. Vis dar tikiu, kad galbūt, jei būčiau stengusis labiau, galbūt tada viskas būtų buvę gerai ir dabar nesustodama  pliurpčiau apie tai, kokia laiminga, žavinga ir svajinga ta meilė yra. Tačiau yra kaip yra. Ir ką noriu pasakyti šia paauglės istorija? Kiekvienas iš mūsų kenčiame ir nusprendžiame, kaip kankinti tą gyvastį. Aš pasirinkau lengviausią kelią iš kurio išbristi buvo sunku. Nes negėrus savaitę, nerūkius mėnesį, nesipjausčius du, miegojus užuot išėjus... Visi prisiminimai grįžta. Grįžta baimės ir kompleksai. Ir jie užvaldo mintis. Bet čia karas. Karas su savimi. Ir aš jį laimėjau. Na, tikiuosi, kad laimėjau. Mano žodyne vis dar nėra žodžių meilė (kalbu apie šį žodį tariamą tam žmogui, kuris tampa tavo pirmąja mintimi ryte ir paskutine prieš užmiegant, gerąja prasme, žinoma), nuoširdumas (nesugebu būti visiškai nuoširdi, niekada nemeluoju draugams, tačiau nesijaučiu esanti nuoširdi), viltis vis dar yra pasislėpę. Vis dar glūdi tamsiausiame pasąmonės kampelyje ir nedrįsta rodytis. Po visko, ką pergyvenau, kiek naktų nemiegojau, nes drebėjau nuo ašarų ir kiek kartų sėdėjau ant šaltos žemės su cigarete lūpose, lyjant ar net sningant ant pečių... po viso šito... aš tapau karaliene. Ne jam. Ne kažkam. Sau. Esu ja sau. Ir tai, mano brangieji, gyvenime svarbiausia. Aš dar nepasitikiu savimi, kompleksuoju dėl absoliučiai visko ir bijau žengti pirmyn, bet... judu. Lėtai ir užtvirtintai. Moralas? Moralas būtų tas, kad turite tikėti savimi. Nesvarbu, tu mergina ar vaikinas. Tikėk savimi. Pamilk save. Tik tuomet leisk sau pamilti kitą žmogų. Būkite savo pačių karalienėmis ir karaliais, nes niekas, niekada negalės jūsų jais paversti. Tai padaryti galite tik patys. 

Su meile,
Emilija.